PASIKLYDAU MINIOJ...

Pasiklydau minioj. Kažkuriuo metu eidama per ją pamečiau  tą mažą mergaitę, kuri tikėjo, kad visada viskas bus gerai. Kuriai pasaulis buvo nepatirtų pojūčių  ir svaiginančiai traukiančių akį vaizdų vieta. Tai svajonių išsipildymo kelias, per kurį žygiuoji drąsiai iškėlus galvą ir pasitinki kiekvieną iššūkį. Bet kai atsivėrė vartai į tą platųjį pasauly, ji išsigando... Nes pamiršo, kad žengus žingsnį pirmyn ji jau bus viena. Nauji veidai, kurie į tave žiūri taip piktai, nes esi kitokia – su vaikišku užsidegimu, su svajonių lagaminu ir su tyru žvilgsniu į rytojų. Bet kai apsupa minia, nelieka nieko tik bėgt per ją, ieškoti išeities. Bet jos nėra. Vėliau pavargsti ir pradedi žygiuoti su ta pačia minia, už savęs palikus visas naivias rožines mergaitės svajones.  Ir taip gyventi gerai , visi tau draugai. Niekas nežeidžia, supranta ir žiūri visi ta pačia kryptim. Mokslai? Gerai. Linksmybės? Puiku. Draugai? – Apsižvalgyk jų tiek daug! Jie privers tave nusišypsoti, kartais ašarą nubraukti.  Juk tam ir yra draugai. Tik ar jie supranta, kad tai ne aš. Visi įprato matyti mane su šypsena, juokinančią visus, be paliovos kalbančią ir nenustygstančią vietoje. Bet aš pavargau. Ir pasiilgau tos mažos mergaitės ir jos jausmų. Nenoriu egzistuot - noriu gyvent. Ir noriu garsiai išrėkt, kad aš nekenčiu, taip tikrai nekenčiu, šios visuomenės normų, kur viskas pateisinama, kur nėra vietos tikriems nepadirbtiems jausmams. Ši visuomenė įkalino tą mažą mergaitę manyje, ir taip išgąsdino, kad ji ten slėpėsi per daug ilgai. Bet kai būnu viena, ji tyliai beldžiasi ir aš ją išleidžiu. Bet kartu išleidžiu ir baimes, kurių susikaupė tiek daug. Bijau jausti, nes bijau prisirišti ir netekti. Ir vėl būti viena. Tai mane palaužtų... Ne, aš atsikelčiau, tik ar dar kada tikėčiau, kad gali žmogus pajusti laimę? Meilę?  Nežinau. Bet būna, kad visai netikėtai kažkas sudrebina tavo mažą pasaulėly. O tada...

Gerai pripažinsiu įklimpau ir labai giliai. Nes mano baimės atsisuka prieš mane. Bijau net sau prisipažinti ką jaučiu o tai tikrai baisu... Tikriausiai, ištarus tai garsiai pripažinčiau sau, kad pralaimėjau. Nes bijau net tikėti gražia ateitimi, bijau svajoti ir dalintis svajonėm su kitu žmogumi.  Aš tyliu, o ta mergaitė  žiūri į mane ir liūdi. Jei skaudu matyti, kaip apsitveriu aplink save stora siena, kad niekas nematytų, niekas negirdėtų kaip šaukiu ant pasaulio, pykstu ant savęs, kad negaliu atsisveikinti ir nusigręžti nuo baimių, verkiu, nes nedrįstu susitaikyti su jausmais ir juos pripažinti ir nuolat sau keliu klausimą „ Jei užsimerkčiau prieš praeitį ir atverčiau akis ateičiai. Kas tada?“.

Bet manau, kad pagaliau supratau. Paslėpdama mergaitę, palikau tik tą savo pusę, kuri lyg veidrodis atspindėdavo tai ką kiekvienas norėjo manyje matyti. Laikas sudaužyti tą veidrodį ir pirmiausiai išmokti mylėti save, pripažinti jausmus ir spjauti ant minios, nes ne ji valdo tą pasaulį į kurį taip veržėsi maža mergaitė su savo svajonėmis. Ir galiausiai nenugrūsti mergaitės gilyn, o elgtis kaip ji, juk vaikai mažai galvoja, o iškart elgiasi kaip nori. Mergaitę išleisiu ir parodysiu visiem juk ji - tai mano širdis.

LANGAS Į MANE...

Kai įskaudinta slepiuos nuo visų- vienuma.

Kai tikėjimą vėjas lyg pūką nuneša tolyn nuo manęs- vienuma.

Kai nenubraukta ašara krenta žemyn ir dūžta į šipulius- vienuma.

Tik keturios sienos ir aš- vienuma.

Ir nei  išeit nei pabėgt negaliu, nes tai aš- tai mano vidus.

Tvirtos sienos saugo, slepia jausmus, slepia tikrąjį veidą.

O aš viduje kenčiu, slepiuos nuo visų, kad tik nesuprastų mano jausmų.

Juk aš privalau būti tvirta visų akyse,

Negaliu atskleisti savo minčių...

Ak, kad bent vienas žmogus, atrastų langą ir pažvelgtų iš arčiau.

Gal tada nesijausčiau tokia vieniša, tokia atstumta?..

PAVASARIS...

Kai bunda gamta - gražu,
Ir tau, ir jiems visiems, bet tik ne man…
Pavasaris man kertas su skausmu.
Skaudu, kai tirpsta baltas sniegas, 
Kai nyksta pasakiškas grožis…
Tas šaltis, gnaibantis man skruostus,
Tas baltas spindintis paviršius
Ir pėdos…
Ar taip sunku įžvelgt žiemos gražumą?
Ar nejauti to jaudulio, kai iš dangaus pasipila snaigės?
Kai krenta jos žemyn ant tavo skruostų ir delnų?
O angelas? Tas sniego angelas?
Ir šypsenos vaikų,
Kai netyčiom mesta sniego gniūžtė,
Pataiko tau į petį...
Pavasaris gražus, bet tai ne man...
Tai tau, ir jiems visiems, bet tik ne man...
Man tai kertas su skausmu.

BUČINYS...

Ateik su tamsa, kai vėl panirsiu sapne...
Kad girdėčiau tavo žodžius, tavo balsą...
Jis toks svaigus...
Ir gerai, kad nežinau kas tu,
Ir gerai, kad yra paslaptis...
Aš tik jaučiu tave nors nematau...
Tu čia visada šalia...
Nesvarbu koks tavo vardas, nesvarbu kas tu...

Ir kai sapnas apgaubia mane,
Tu ateini pro rūką...girdžiu žingsnius...
Ir tas kvapas...tavo kvapas jis toks saldus...
-Kas tu?
-Šššš... tu žinai kas aš....mano angele...
Tolimesnius žodžius užgožia bučinys...
Jis toks stiprus ir karštas- ir aš skrendu...
Skrendu su tavimi...
Tolyn už horizonto, tolyn link saulės...
Link kaitros...

-Kodėl pradėjai tolti?
Kodėl pranyko saulė?
-Pats laikas tau prabusti...
Ir prabundu... viena...
Ir vėl gyvenu sapno nuotrupom apie tave...
Kodėl aš negaliu miegot ir nepabusti?
Gal likčiau amžinai su tavimi?
Deja, tokia lemtis...

Ir kai pradingsta noras man gyventi...
Kažkur suskambo telefonas...
Jis skamba o aš tyliu...
Kodėl negali jis nutilti?...
Pakeliu...
-Klausau?
Tyla...tik kvėpavimas kitapus..
-Klausau?
-Labas rytas...mano angele...
-Tai tu?
-Aš visada su tavimi...
Ir vėl tyla...ir vėl viena...
Ir nors nežinau kas tu, bet dabar žinau kad tai tikra...

KARAS...

Krenta lašas  po lašo -  ir nėra tam galo... Tik vienišas žvilgsnis, šaltas, bejausmis, žiūri pro langą ir nieko nemato... ji toli, toli nuo čia... jos mintys skrajoja praeity... 

Kai diena buvo jos priešė, nes atskirdavo jį nuo jos, kai skaičiuodavo sekundes, laukdavo nakties, laukdavo jo išnyrant iš tamsos, kad tik būtų kartu, būtų su juo....
Kai buvo mylima, kai jis buvo šalia, kai abu klausėsi nakties garsų, parimę, susikaupę, kad tik išgirstų širdies dūžius - jis čia šalia... ji čia šalia... Kai žvilgsniai pakildavo į dangų, kur tūkstančiai žvaigždžių, bet mintyse taip tuščia tuščia, bet ramu...
Bet naktis neamžina -  ir vėl aušra, ir vėl kančia matant jį nueinant, ir vėl skaičiuojant sekundes...
Diena tokia ilga, šalta, tamsi kaip niekada ir garsai... jų nebėra. Net vėjas... vėjas ir tas nutilęs lyg kažko bijotų ar žinotų tai, ko nieks nežino... tyli, kad neišsiduotų...
Vėl vakaras... vėl bėga ji per šaltą sniegą tolyn tolyn link miško ir laukia
laukia jo išnyrant, bet tyla... jo nebėra... ji čia sušalus laukia... o jo nėra, vis dar nėra...
Atslinko rytas, apšviesdamas laukus baltus baltus...  ir ten toliau prie miško ...pėdos... kraujo pėdos... jo pėdos... ir jis... tylus...
Tą rytą ji palaidojo jausmus su juo, palaidojo dalį savęs, dalį kančios. Liko tik supratimas.
Karas... karas nusinešė jos laimę, jos vienintelę meilę...
Ir vėl krenta lašas po lašo.... o ji stovi ir žiūri į nieką... raukšlės jau išvagoja jos veidą... bet žvilgsnis ... tas žvilgsnis... vis mato dar karą...

ŠALTA...

Šalta... Nyku... einu tarsi labirintu prarajos link... vienintelė gyvenimo prasmė sunaikino mane. Sutrypė visas mano svajones, sunaikino vilties žarijas... ir išėjo... Mylėjau tave, ar tu tai žinai?
Buvau apsėsta vaikiškos manijos tave suprast, paguost, priglaust... mylėt... Atvėriau ne tik širdį, bet ir sielos kerteles... norėjau, kad suprastum ir mane... Ir, kai šypsojos tavo lūpos, buvau laiminga už tave...
Deja, pernelyg vėlai aš supratau, šypsojaisi ne man... Nepasakęs nė žodžio, neleidęs suprasti, kodėl tu tolsti diena iš dienos-nusisukai, nusigręžei nuo manęs... Kodėl...? Ką padariau, ar meilės buvo per maža..?
Taip ir sudaužei mažos mergaitės svajones... Sugriovei mažą rožinį pasaulį... Privertei įžvelkt kitas spalvas, patirti skausmą, kančią, apgavystę... Tu sušaldei širdį, sudeginai tiltus į ją...
Nejaučiu meilės nei tau, nei kitiems... Ji neteko prasmės... Apsišarvuoju keturiomis sienomis-taip man saugiau... Bijau meilės-ji žeidžia...
Kažkada ji man buvo kelias į save, į tave... Dabar tik gili praraja...